Der erste Tag in München

Die andere Fotos können Sie HIER finden. NUOTRAUKOS. PHOTOS.

Pakeliui į Vokietiją

2009 m. birželio 6-7 d.
Pakeliui į Vokietiją

Tai turbūt buvo pati intensyviausi savaitė nuo mano atvykimo į Filadelfiją. Praeitą ketvirtadienį pabaigėm pirmuosius egzus, o dabar jau sėdžiu Airberlin 20k kėdėj ir skrendu link Duseldorfo. Praėjo mėnuo nuo to momento, kai pradėjau mokslus, o atrodo tarsi būtų keturi ar penki.

Ar žinai tą jausmą, kai beprotiškai nori miego, bet negali leisti sau užmigti? Aš maniau, kad žinojau. Juk kadaise, kai mokiauis Stralzundene, keldavausi 5 ryto ir praeisdavau visa dieną vairuodamas Lenkijos šunikeliais, kad atsirasčiau gimtojoje žemelėje pakalėdavoti ar šiaip paatostogauti. Pamenu, kad tuomet supratau, kad tokiu atveju, ypač vairuojant, pasakiškas išsigelbėjimas yra 20 minučių miego pertraukėlės. Sustojai, nusnudai ir esi žvalus kaip bulvė... ty ridikas.

Paskutinio mėnesio metu supratau, kad ne šmoto aš apie miegą nežinojau. Kai po visos dienos paskatių ir po poros valandų vokiečių kalbos tobulinimo rašant CV ir skaitant der Spiegel, apie 11 valandą vakaro pradedi skaityti vadinamuosius Case`us giliai sofistikuota anglų kalba – pradedi suprasti ką reiskia užmigti sėdint arba kažką aktyviai veikiant. Vienas dalykas yra, kai miegas ima vairuojant, arba sėdint prie televizoriaus. Bet, kai intensyviai skaitai tam, kad suprastum ir brauki tekste svarbias mintis, savijauta šiek tiek kitokia. Tas momentas „Klink!“, kai staiga nusvyra galva ir viskas ką tik ką protas labai intensyviai bandė įsisąmoninti akimirsniu išgaruoja ir pasineri į kitą pasaulį, ir tą patį, turbūt pusės sekundės akimiksnį spėji raiškiai susapnuoti kažką visiškai nesusijusiu su tavo skaitalu, yra labai „akis atveriantis“ momentas... bet nieko, „prabundi“ ir toliau skaitai. Kai galų gale pabaigi tuos 20 puslapių ir išsivalęs dantis padedi galvą į horizontalią padėtį, jau nebereikia nei žiūrėti televizoriaus, nei skaityti telefonų knygos, nei skaičiuoti stirksinčių avių. Ta pat atkimirka, kai savu noru užmerki akis, užlieja nežmoniško pasitenkinimo banga – snaudžiu ir pribaigiau tai ką turėjau pribaigti... Įdomiausia tai, kad rytojaus dieną supypęs žadintuvas neerzina. Keliesi su energija ir noru stotis, sportuoti, ruoštis ir praleisti dar vieną dieną tikintis, kad ji ir vėl bus tokia pilna įspūdžių, kad šįvakar lūžinėsi dar prieš paimdamas Case`ą į rankas. Tai nuostabus jausmas.

Miegas įdomus dalykas. Kai pervažiavau gyventi į Ispaniją, bandžiau išsiaiškinti, kiek valandų poilsio reikia žmogui kas dieną, kad jis galėtų gerai jaustis ir produktyviai darbuotis. Išaiškėjo tik tai, kad aiškaus ataskymo nėra. Tai prikauso nuo kiekvieno žmogaus organizmo, amžiaus ir pripratimo miegoti tam tikrą kiekį valandų. Tuo įsitikinau ir pats bandydamas vis skirtingai ilsetis. Pripratau miegoti apie 6 valandas ir jaustis puikiai. Sako, kad įprastum kažką daryti, reikia tai atlikti 21 kartą t.y. jei nori miegoti 6 valandas per parą reikia 21 dieną nepraleidžiant nei vienos miegoti šešetą valandų. Tai veikia dar geriau jeigu visada eini miegoti tuo pačiu metu ir prižiūri savo naktinę mitybą.

Dabar šiek tiek apie pajustus skirtumus tarp darbo ir mokslų Amerikoj. Ispanai turi susigalvoję labai įdomia dvigubą darbo sistemą t.y. dirba nuo 8 iki pietų (mano atveju tai buvo 15) ir nuo pietų pabaigos (mes pietaudavom apie 1h, paprastai tai būna apie 2h) iki 19 (arba kartais ir ilgiau). Taigi dirbdavom papkankamai daug valandų – 10 val. darbo dar pridedam po valanda sugrįžimui ir atvykimui į darbą viso išeina džiugus pusparis – velniškai ilgai atrodo.

Palyginus, mokslai atrodytų pasaka – gegužę paprastai pradėdavom 0830 ir pabaigdavom 1730 su pertraukom (viena pusvalandžio, kita valandos, ir pora 10minučių) ty mokykloj prabūdavom 9 val iš kurių beveik 2 val pertraukaudavom. Atrodo velnias kaip gerai. Tačiau į tai reikia pažvelgti truputėlį kitu kampu. Barselonoj prieš ir po darbo užsiimdavau kuo tik man patikdavo, ty ramia sąžine ilsėdavausi. Čia gi atsikėlęs panašiu metu praleidi visą dieną užimtas. Atsikeli, tarkim 6. Greit šmirkšt šmirkšt nusiprausi, ir sėdi 0630 prie kornfleikų bliūdžiuko ruoštis paskaitoms – dar kartą skaityti Case`us, peržiūrėti namų darbus ir pan. Apie 8 išeini iš namų, kad pasivaikščiodamas nupėdintum į nenuversitetą. Paskaitos. Per pietų pertrauką paprastai diskutuodavom apie perskaitytą medžiagą. Išėjus iš mokyklos paprastai būdavo pora scenarijų: a) eini namo ruošiesi paskaitoms iki paprastai 2400-0100, eini miegot; b) eini namo ruošiesi paskaitoms, apie 22 išeini su kursiokais pasėdėti vietiniame bariūkštyje ir pasidievagoti įvairiom temom, grįžti apie 2330 ir dar pasimokai valandėlę kitą, lūžti. Rytojaus dieną ciklas kartojasi (jeigu tai ne penktadienis). Taigi viso išeitų apie 14h. Ir dar verta nepamiršti savaitgalių, kurių metu Barselonoje, vartaisi lovoj, žaidi Wii, žiūri filmus, džiugus nerūpestingas gyvenimas... Čia visą savaitgalį tave graužia sąžinė, kad reikia mokytis. Ir mokais, ne visą savaitgalį, be abejo, bet mokaisi.

Gal kam galėtų pasirodyti, kad aš skundžiuosi. Vai tikrai ne. Aš džiaugiuosi. Mokslai, žinios ir bendravimas su kursiokais čia tampa narkotiku. Kuo daugiau laiko praleidi, tuo daugiau negali be to gyventi. Todėl dažnai nukenčia, draugai ir artimieji, kuriems niekaip nerandi laiko parašyti ar atsakyti į parašymus. Dėl to visų jūsų labai atsiprašau. Dažnai jauti, kad kai šneku su Ispanija grįžtu į realybę, o kai padedu ragelį vėl gaunu „dozę“ ir pasineriu į šį sapnų pasaulį, kur negali gyventi be nuolatinės žinių injekcijos, bendrakursių kompanijos, karo su laiku ir nuolatinio „streso“, kuris tik dar geriau tave nuteikia. Galvojau, kad tai bus nepakartojama, bet šitokio pojūčio tikrai neįsivaizdavau. Tai dieviška. Betrūksta, kad visa tai vyktų sodyboj, šalia būtų šeima, katinas ir draugai...

P.S. Šiai progai pasitaikius labai noriu pasveikinti Daliūkšką ir Rasą su pravertom durim į nuostabų naują gyvenimo etapą ir Trečiuosius už tai, kad atvyko į šį pasaulį, ir privertė mane jų pasiilgti, nors dar nė karto nesimatėm.