Is laisko seimai apie favelas

Seikas tetynai,

man tavo komentarai labai svarbus ir aciu kad taip issamiai parasai. Ir tu is tiesu labai teisus, kad rasau skubedmas. Informacijos cia tiek daug ir viskas taip idomu, kad visko gerai aprasyti neuztenka laiko. Parasiau turbut puse viso to, ka norejau parasyti. Nes pavargau, ir jau turiu kitas 3 temas, kurias noriu aprasyti, kol dar nepamirsau...

Vardu nerasiai specialiai. Nes man truputi neramu del vietiniu zmoniu. Nemanau, kad kazkas seks cia vietinius favelu gyventojus, bet pasaulis cia yra kitoks ar bent jau man taip atrodo. Ir zmones prisibijo. Kartais atrodo, kad cia ir sienos ausis turi. Ypac su politika, policija ir nusikalstamumu, kur atrodo kad viskas yra labai persipyne.

Cia faveloja su zmonem labai susigyvenau, jie labai draugiski ir viskame padeda. Nusprendziau persikelti cia pagyventi. Prabusiu cia likusias 3 savaites. ty savaites begyje, kai mano Rio kambariokai dirba pagyvensiu cia, o savaitgaliais grisiu uliavoti.

Gyvenimas cia labai idomus. Vakar issimomavau butuka, tiesiai virs musu organizacijos is vieno organizacijos darbuotojo. Jis ziauriai fainas ir idomus zmogus, kazkur 30-35 metu, bet visa gyvenima praleides cia ir gerai visus pazistantis. Todel daug ka, apie ka rasau, rasau is jo nuomones.

Vakar pirmakart nakvojau cia. Grizau po paskaitos o jis manes lauke, kad ramiai grizciau be problemu ir kad isikurciau. Zmones man cia padeda su viskuo, rado ciuziniu, padaro maisto etc. Tai su juo vakar vakare praleidau apie 5 valandas. Jis mane nusivede i maza bariuka ant gatves, kur sedejom prie plastmasinio stalo, gurksnojom alu, stebejom favelos zmones ir snekejom apie vietini gyvenima. Apie gyvenima, apie kultura, apie versla, kuri jis buvo pradejes, ir apie galimybes verslui favelose apskritai.

As labai stebejausi jo sumanumu, nes daug dirbau su mazais verslininkais amerikoj, kurie nesuprato nei puses to, ka jis supranta apie versla. Gal todel, kad jis ilagai dirbo pardaveju. Jis masto kaip verslininkas. Stebi pasauli, stebi zmoniu reikmes, sneka apie tai su kitas - tai buvo musu pagrindiniai patarimai amerikoj.

Zodziu praleidau labai idomu vakara. Beje, cia faveloj mane jau pradeda pazinti, kai kurie zmones. Pirmiausia todel, kad esu uzsienietis, bet antra todel kad zmones mielai bendrauja o man patinka sneketi su jais. Tai ir duoninej mane visi pazista, ir bare vakar jau su savininkais susipazinau, ir parduotuvej - malonu kai ateini i vieta ir zmones sypsosi, nes mato tave ne pirma karta ir jiems malonu, kad atejai.

Gyvenimas cia kitoks, bet is esmes jautiesi, net saugiau nei dideliam mieste - nera tiek turistu, todel ir vagiu maziau, ir apskritai vieni kitus labai gerai pazista. Cia Val (tas draugas, kuris man buta nuomoja) pasake labai idomia minti vakar. Sako, zinai, visur yra nesaugu, bet as tau pasakysiu koks yra geriausias vaistas buti saugiam bet kur. Pazink vietinius. Rask draugu. Pvz. cia organizacijoj turim kompiuteriu bet niekas ju nevogs - kodel? todel kad visi vienas kitus pazista. Mes net duru daznai nerakinam. O vietiniai tau pasakys, kur kas kaip, kas yra paprasta, kas sudetinga ir ko verta privengti.

zodziu gyvenimas cia idomus, pilnas ispudziu, ir nauju patirciu, kurios dazniausiai ateina per naujas pazintis.

Kaip visada issipleciau berasydamas ;) taip ir buna su tais ispudziais.
Beje, man labai patiko tavo mintis apie uzsirasyma tik pagrindiniu minciu, pastebejimu ir palikima susigulejimui. Manau, kad taip ir daugiau prisiminsiu, ir greiciau aprasysiu ir galesiu ramiai kazkada veliau sudeti i pamastymus.

Tai tiek meskinai. Parasysiu jums kasdien kaip man cia sekasi. Deja neturiu skypes, bet parasysiu emailais!

Pasiilges Vaiduska!
P.S. nerasiau jums dar bet pries pora savaiciu buvau futbolo varzybose, praeita svaitgali vel buvau teatre, ir vaziavau su draugais i Paraty - faina kurortini miesteli. Et, pasakociau ir pasakociau... kad tik tu 3 svaiciu mums lietuvoj uztektu :))))

Apie kalbos mokymosi psichologiją

Pradžia visada sunki. Atrodo, kad supranti, bet negali pasakyti nieko. Perlaužus pirmąjį slekstį tobulėjimas skrieja kaip raketa. Kai pradedi suprasti esminę sakinio struktūrą, bazinį žodyną. Pradedi susišnekėti kasdieninėm temom, žodynas plečiasi labai greitai ir kasdien gali pasakyti vis daugiau. Iš kitos pusės pereiti prie sudėtingesnių temų kaip psichologija, asmenybės apibūdinimas, istorija, politika ir taip toliau praktiškai nėįmanoma, nes tiksliai apibrėžti situaciją neužtenka žodyno. Aš jau jaučiausi prasilaužęs Portugalų kalboj, kai pradėjom bendrauti „apskritam stale“ tarsi feedback‘o sesijoj ir supratau, kad toj vietoj nors ir turiu daug ką pasakyti, bet negaliu. Tema labai slidi ir jautri, kai kalbi apie žmonių jausmus ir asmenybes tiesiai su jais todėl kiekvienas žodis yra svarbus. Todėl, kai pradžioje pradedėjau šnekėti bi tik mave suprastų dar buvau toli gražu nuo to lygio, kuris reikalingas tokioms situacijoms. Todėl tą vakarą šnekėjau mažai, o kai šnekėjau apgalvodavau ką sakysiu gerokai prieš sakydamas.

Tokie iššūkiai mokantis kalbos yra labai reikalingi, nes kartais, kai pradedi gana lengvai susišnekėti, pradedi galvoti, kad jau esi kietas. Tokios situacijos nuleidžia tave ant žemės ir pamatai, kad dar rekia mokytis ir mokytis... Lygiai taip man nutiko ir vakar. Aš jau gan ramiai normaliam gyvenime susišneku su žmonėm. Neturiu bėdų kažko paklausti, kažką paaiškinti. Kasdieninėj kalboj suprantu praktiškai viską. Be to žiūriu populiariuosius filmus portugališkai, kurių didžiąją dalį taip pat suprantu. O be to, žmonės pagiria, kad šneku gerai, kad akcentas neblogas, kad nebeturi ką taisyt (melagiai :) todėl lengva užmigti ant laurų. Taigi vakar su savo draugais nuėjom į komikų vakarą, kur visą valandą skirtingi komikai pasakoja juokus arba improvizuoja ant scenos. Svaime suprantama, komikai nešneka „tipiškai“, jie šneka vietiniu slengu („giria“), juokingais išsireiškimais – būtent išraiška, o ne pati situacija sukelia juoką. Tai iš viso vakaro supratau pirmas 5 minutes – kai pirmasis komikas sakė labas vakaras, kaip einasi ir truputį bendravo su auditorija. Paklausė ar yra žmonių ne iš Rio. Buvau ne vienintelis, bet pasisakiau (visgi reikia atstovaut šalį :) Žinoma, brazilams suprasti, kas yra ietuva tai tas pats kas lietuviams suprasti, kas yra Papua Naujoji Gvinėja. Vedėjas paklausė dar kelių dalykų, kiek laiko čia esu, ką veikiu etc. Savaime suprantama, kai paklausė iš kokio miesto esu tik atsakius „Vilnius“ visi juokėsi net bet to kad vedėjas su reistų kokį komentarą – niekas nežino nei kas tai per paukštis, nei kaip tai ištarti. Tai po to nuotykio komikai linsniavo Lietuvą visą vakarą... tai jiems salėj šalta, nes oro kondicionierių šiandien pritaikė svečiams iš Lietuvos, tai kad kožkas yra taip žinoma, kan net Lietuvoj žmonės žino...

Bet šiaip ar taip grįžtant prie temos. Per visą vakarą turbūt suprantau dvidešimt procentų viso to ką šnekėjo. Naudoja daug vietinių juokų, daug vietinių įžymybių, gražina kalbą – be šansų. Čia kaip užsieniečiui suprasti Šilansko pasakojimus „Būdelė, širdelė iš kur žmogui žintot, kad ten grindys seniai išpuvusios. Kad ten jų nėr... Tas tik atbėga tik... šlumšt... a jausmas, eh? A smarvė, eh? Svarbiausia rėkt nepradėsi. Visi atlėks šūdžium išvadins...“. Pabandykit išverst bent į anglų kalbą laisvalaikiu... :) Tai vat taip mėgavaus ir aš brazilų komikais. Žinoma, buvo vietų kur ir aš supratau ir buvo juokinga, bet kai salė leipo juokais aš dažniausiai tiesiog bandžiau suvirškinti, kas pasakyta.

Tai vat besimokant kalbos tokios situacijos, kur supranti, kad tau dar plaukt ir plaukt iki tol kol gerai įsisavinsi, yra labai svarbios. Jos skatina nesustoti ir toliau skirti daug dėmesio kalbai ir suprasti, ko dar trūksta. Todėl mokantis jų reiktų stengtis patirti dažnai

Dar keli įdomūs psichologiniai kalbos mokymosi momentai. Besimokant kalbą jau beveik pasiekus antrąjį bendravimo slenkstį ateina momentas, kai imi galvoti, kad kasdien tavo kalba tik blogėja. Kad nebešneki taip gerai kaip vakar, kad nebesupranti, kad nebegali išsireikšti. Tai labai sunkus momentas, nes tuo momentu lengva nuleisti rankas ir į viską spjauti. Bet tai tėra „optinė apgaulė“, kuri tiesa ilgai nesitęsia, bet gali turėti rimtų pasekmių tolesniam kalbos mokymuisi. Ji tęsiasi gal vieną, gal dvi ištisas dienas. Mano atveju tai buvo turbūt viena visa diena. Tai nuo pat ryto iki vakaro galvojau, velnias, nebemoku šnekėti, viską pamiršau. Geriausiai tokiu momentu, mano nuomone, yra naudoti „brute force“ (sylo esti uma nenado) metodiką. Tai yra ieškoti kuo daugiau situacijų, kuriose galėtum šnekėti, bendrauti ir naudoti kalbą. Nes tas moteriukas greitai vėl užsiveda ir iš tiesų tuo metu peršoki tam tikrą antrąjį slenktį. Po jo bendrauti pasidaro ryškiai lengviau ir atrodo, kad tėra mažai situacijų ir temų apie kurias negalėtum susišnekėti. Bet kaip ir rašiau anksčiau – tai taip pat yra apgaulinga savijauta.

Dar vienas svarbus psichologinis momentas yra pavargimo laipsnis. Atrodo lengva suprasti, kad kai esi pavargęs sunkiau bendrauti naujai išmokta kalba. Tačiau psichologiškai tai labai sudėtinga suprasti. Kodėl? Manau todėl, kad kai visą dieną tu šneki vien tik ta kalba, mintyse tai jau tavo pagrindinis bendravimo įrankis. Mastau, kad rytas ar vakaras, karšta ar šalta, aš galėsiu šnekėti taip kaip tada, kai esu žvalus ir išsimiegojęs. Ogi ne :) toli gražu. Kalba yra įgūdžiai, kurie kažkokius proto signalus, mintis verčia žodžiais. Tai kaip raumuo, kuris kilnoja kibirą pilną vandens. Pradedant mokytis kalbą, arba kai raumuo visai netreniruotas, kibirą pakelti labai sunku. Jį pakeli tik vos vos nuo žemės – susišneki tik bendrom frazėm. Kasdien kilnojant kibirą raumuo treniruojamas ir po šiek tiek laiko sugebi pilnai pakelti jį nuo žemės. Tačiau tai vis dar raumuo, kuris nors ir pakankamai stiprus, kad pakeltų kibirą keletą kartų per dieną pavargsta. Todėl vakare po visos dienos kibiro kilnojimo yra labai sunku dar kartelį nors truputį kilstelti tą kibirėlį. Kažkada ateis laikas, kai raumuo bus toks ištreniruotas, kai lengvai visą dieną kilnos kibirą ir nepavargs – tada visiškai laisva šnekėsi kita kalba.

Lygiai taip man nutiko ir vakar, ir tą naktį, kai su draugais bendravom psichologinėm temom. Manau, jie galvojo, kad dar ne visai blevyzgoju portugališkai, nes kai žmonės su manim ima klausinėti, kad kažką papasakočiau (pvz, o koks gi yra gyvenima Lietuvoj, kuo skiriasi nuo Brazilijos, ar labai skiriasi žmonės etc) antrą ar trečia valandą nakties, kaip vakar po spektaklio, kai grįžom namo su Alines draugėm ir sėdėjom ir bendravom, yra sudėtinga (aš jau net nekalbu apie psichologinį galvos kvaršinimą praeitą savaitę penktą valandą rytoj). Aišku, dabar jau „atsišaudau“ ir kažką papasakoju net, kai raumuo kilnojantis kibirą yra pavargęs po vakaryštčių švenčių ir penkių valandų miego. Bet visgi tai toli gražu ne tas pasakojimas, kurį galėčiau suriesti vienuolitą valandą ryto po gero išsimiegojimo.

Nepasiduokit psichologiniams minčių spąstams. Mokykitės kalbas. Tai geriausias būdas pažinti šalį ir jos kultūrą.

Užsieniečio duona Brazilijoje

Šiandien buvau vienoj iš favelų (Complexo Alemao) kur truputelį darbuosiuos. Favela tai brazilijos lušnynai, kuriuose žmones gyvena labai neturtingai ir kurios labai pagarsėjusios dėl narkotikų kelio ir narkotikų karų. Iš tiesų vieta, kuri nelabai skiriasi nuo to, ką kasdienybeje matai kambodžos užmiestyje. Gal dar labai nedaug mačiau. Bet šiaip labai įdomu. Turiu pažystamų ir vienas aišku nevaikštau, bet iš tiesų žmonės labai draugiški ir mielai su tavim bendrauja, kai supranta, kad tu stengiesi mokytis Portugalų kalbos. Jie pasakoja apie savo gyvenimus ir savo istorijas. O jei dar pagiri juos apie jų namus, maistą ar dar kažka tai ilgai neatsiginsi nuo jų bendravimo ir draugijos. Man išvažiuojant į paskaitą klausė, kada grįšiu. Jiems irgi idomu pabendrauti su užsieniečiais. Žinoma, dabar jau jaučiuosi žymiai geriau, nes galiu susišnekėti.

Sutariau su vienu tos ne pelno siekiancios organizacijos draugu, kad pirmadienį jis man ir dar keliems savanoriams aprodytų favelą. Laukiu nesulaukiu. Nors žinoma, dar labiau norėciau, kad jis mane supažindintų su daugiau vietinių žmonių, iš kurių galėčiau geriau suprasti apie vietinį gyvenimą. Bet viskas turi judėti po truputį. Labai džiaugiuosi pirma diena, nes čia is tiesų nesudėtinga bendrauti su žmonėm. Jie mielai tave kalbina – nes man “ank kaktos užrašyta” kad esu užsienietis. Nors esu įdegęs, čia esu labai baltas, o “blondino plaukai ir šviesios akys” pasako, kad aš toli grazu ne iš šios šalies. Tai yra kartais gerai, kartais blogai.

Kodėl būti ryškiu užsieniečiu yra blogai? Todėl, kad tave lengvai mato vagišiai ir kitokie sukčiai. Vakare einant į diskoteka tave bando apvogti, turguje tave bando nuplėšti, gatvėje tave lydi keisti žvilgsniai ir apskritai į tave dažnai žiūri kaip į gyvenimo nesuprantantį “gringo” (užsienietį). Dažnai susiduri ir su atitinkamu bendravimu.

Tačiau yra ir privalumų būnant užsieniečiu, kurie kyla iš tų pačių priežasčių, iš kurių atsiranda ir trūkumai. Lengva suprasti, kad tu užsienietis, todėl daug geranoriškų žmonių tau atleidžia tavo vietinių įpročių nesupratimą, neaiškų šnekėjimą. Be to, išvaizda patraukia vietinių dėmesį. Jiems tu atrodai patrauklus ir įdomus, atvykęs iš svečios šalies. Todėl daug žmonių žymiai mieliau su tavim bendrauja nei su vietiniu. Jie žingeidūs, jiems įdomu kaip tau patinka jų pliažai, ar labai šalta lietuvoj, kas tas yra lietuva apskritai, ką tu čia veiki brazilijoj, ar moki šnekėti angliškai, kokios moterys lietuvoje etc. Jie draugiški ir nori kad tu įvertintum jų kultūrą, jų kasdienybę.

Mano nuomone yra keletas būdų suderinti užsieniečio gėrį su blogiu. Pirmiausia, suprasti kas vietiniams svarbu – futbolas, pliažas, ramybė, geras oras, šokiai, žmonių santykiai, kultūra, Dievas etc... Antra, išmokti gan gerai šnekėti jų kalba. Dažnai tai yra požymis, kad tu ligai toj šalį esi, todėl mažesnė tikimybė, kad tave bandys apmulkinti. Jei dar įterpi kokią vietinį posakį visi apskritai pasidaro labai laimingi. O be to, jie džiaugiasi kai tu į juos prabyli jūsiškai. Kai jiems palinki geros dienos, kai jiems pasakai ačiū. Dažnai vietiniai to nebedaro, nes jie labai pripratę prie kasdienybės. Todėl kalbant su žmonėm galima laimėti jų palankumą. Ir trečia, daug šypsotis. Net jeigu ir nesusišneki, jeigu šypsaisi – viskas bus gerai. Žmonės tau atleis tavo nesupratimą, ir tavo šveblenimą. Kai šypsaisi siunti šilumą ir draugiškumą – o žmonės mėgsta būti draugiški, ir kai jiems kažkas šypsosi.

Antra savaite. - Gyvenimas tik prasideda

Portugalu kalba. Svarbiausias tikslas važiuojant į Braziliją buvo išmokti Portugalų kalbą. Rezultatas po pirmos savaitės – galiu susišnekėti su žmonėm įvairiom temom. Žinoma, šneku neraiškiai, su šleivu akcentu, bei pusiau ispaniškais žodžiais, bet žmonės, kurie mane matė praeitą savaitę vos pramurmantį “Mik mak” ir šiandien šnekantį ir kartais pajuokaujantį vietinia kalba, žinoma stebisi. Aš labai džiaugiuosi, turiu pasakišką terpę kalbai mokytis. Praktiškai nešneku kita kalba. Kas antrą dieną benrauju su kambarioke angliškai, nes ji mokosi anglų. Kitom dienom ji su manim kala portugališkai. Lankau paskaitas kiekvieną dieną po dvi valandas ir manau, kad per paskutinę savaitę stipriai pasistūmiau į priekį. Bet tuo pačiu ir pasiekiau tą momentą, kai jausti tobulėjimą yra labai sudėtina palyginus su praeitos savaitės žingsniais. Kad jausčiausi tobulėjantis dabar turiu įdėti žymiai daugiau pastangų ir peršokti tą vidutinį barjerą. Nebus lengva, bet man labai patinka.

Vakar su kambariokais ir jų draugais iki 6 valandų ryto bendravom apie viską ir apie nieką. Nors po pirmo pusvalandžio prasidėjo ”apvaliojo stalo (mesa redonda)” diskusija. Ty feedbackas vienas kitam apie jų gyvenimą asmenybes ir šiaip gyvenimiškai įdomias temas – meilę, neištikimybę, religiją, žmogaus psichologiją... Aš žinoma ten bandžiau benrauti, bet nors ir suprantu apie 80 procentų pasakyt galiu, duok dieve, trisdešimt. Be to, šnekant apie žmones, jų asmenybes, psichologiją ar religiją reikia būti labai atsargiam parenkant žodžius, nes tai yra žmonėms labai svarbios temos ir vienas netikslus žodis, kuris galbūt ispaniškai puikiai tiktų, gali stipriai sužeisti asmenybę. Todėl aš šnekėjau itin atsargiai, buvau labai lakoniškas ir ne pernelyg atviras. Nors įdomu buvo stebėti skirtingas grupelės asmenybes. Po savo keturių kartų Small Group Dynamics pratimų šiandien galėčiau parašyti puslapio ilgumo eses apie kiekvieną iš tų žmonių, nors jų visai nepažįstu. Bet jaučiu, kad sugebu žymiai nuosekliau išanalizuoti žmogaus elgesį.

Prieš šį naktinį blūdijimą portugalų kalba apturėjau dar vieną neįprastą patirtį. Buvau pakviestas į paprastos šeimos vaikų gimtadienį užmiestyje. Po dvi valandas trukusios kelionės vietiniu traukiniu, kuris priminė sovietinius laikus galų gale su savo draugais atsiradau vietoje. Tai buvo daugiaaukštis namas irgi panašus į sovienius daugiaaukščius ar ligonines: siauri koridoriai, itin plonos durys, viskas pakankamai purvina ir nelabai tvarkinga. Tačiau lipant į viršų iš tolo gidėjosi džiugus vaikų klegesys. Kai priėjom buvom su pažindinti su visa šeimyna, kurios turbūt buvo apie trisdešimt ar daugiau žmonių, didžioji jų dalis juodaodžiai. Turbūt apie dvidešimt penki iš jų buvo vaika ir paaugliai.

Visa tai man priminė mūsų vaikystės gimadienius Lietuvoje, kurie, žinoma, atrodo kaip rimtas kurortas palyginus su šios šeimos dviejų septynmečių dvynių gimtadieniu. Bet kažkodėl man pasirodė, kad vaikai čia buvo laimingesni. Čia viskas vyksta kartu, vienoje šeimoje. Nors šeimyna nėra turtinga, vaikai turėjo labai daug vaiščių prie kurių paruošimo ir patiekimo patys labai daug prisidėjo. Jie lakstė aplinkui, džiaugėsi, nešiojo pyragus ir saldainius. Iš tiesų maisto buvo net gi per daug nors žmonių irgi buvo nemažai.

Šeima mus priėmė labai šiltai. Atrodė, kad šeimynoje buvom jau daugelį metų. Tai mane vis labiau stebi Brazilijoje. Kolkas man tai šalis, kurioje lengviau nei bet kur kitur susipažinti su žmonėm ir prisijungti prie bendruomenės. Žinoma, aš su savo laužyta portugalų kalba ne daug galėjau papasakoti, nors susišnekėjau – vis šneku apie Rio pliažus (jų pasididžiavimas), apie Rio moteris (irgi pasididžiavimas), Lietuvos šalčius (jiems tai nesuprantama) ir futbolą. Atvykęs į tokią vietą greitai supranti, kad žmonės čia be galo draugiški, bet ne kiekvienas MBA studentas sugebėtų su jais rasti ryšį. Galima ilgai mokytis vadybos, finansų ir kitų gudrių dalykų, bet žmonių kiekis pasaulyje, kuriam tai rūpi, yra mažesnis negu nago juodymas. Žymiai svarbiau yra suprasti kas yra Barselona, žinoti, kad Vasco da Gama laimėjo Brazilijos taurę, ir mokėti papasakoti su kokiom kepurėm reikia vaikščioti prie dvidešimties laipsių šalčio temperatūros. Žmonės yra paprasti, jiems nereikia komplikuotų temų, jiems reikia, kad suvoktum tai, kas jiems svarbu – sportas, meilė, geras gyvenimas (oras). Čia net ir klube rodo ištraukas iš futbolo varžybų. .. o išmokti apie tai bendrauti, reikia žymiai daugiau laiko, nei išmokti apskaičiuoti koks būsimo projekto NPV...

Taigi gimtadienis buvo pasakiška patirtis. Tik atėjus mane apspito vaikai – man buvo papasakota, kad aš buvau jubilijatėms pristatytas kaip “princas” beveik ant balto žirgo. Kodėl? Ogi todėl, kad net po dešimties dienų karščio centrinėj amerikoj čia skaitausi baltesnis už varškę. Rio yra antra didžiausia juodaožių zona brazilijoj po Bahijos. Tačiau įdomiausia vaikams buvo tai, kad aš galėjau šnekėti angliškai. Jie prašė, kad aš pašnekėčiau ir iškart pasidarė mano “geriasiais draugais”. Paauglės merginos kukliai šypsojosi ir kažką tarpusavyje šnekėjosi. Žinoma, visi jie buvo labai draugiški, su manim bendravo ir manim rūpinosi netgi daugiau nei mano kambarioke. Žinoma, ji nėra gringo (taip Brazilijoje vadinami užsieniečiai), ir toli gražu nepanaši į gringo. Bet vėlgi, tai buvo nuostabi patirtis – prisivalgėm pyragų ir brigadeiro (kurio receptą jau spausdinau seniau). Įdomiausia tai, kad nepaaisant to, kad mūsų akimis žvelgiant šita nelabai pasiturinti šeima, kelia didžiulę puotą savo vaikams, kurių kasmet būna turbū labai daug, nes vaikų kiekviena tų jaunų šeimų tuėjo bent po du, o kai kurios ir po šešis aštuonis. Matosi, kaip šeima džiaugiasi vaikais ir rūpinasi jų laimingumu. Gal todė ir vaikai atrodę žvitrūs ir žymiai laimingenis nei tuose gimtadieniuose kuriuos prisimenu lietuvje.

Vistienos pyrago receptas.

Gaminame masę iš miltų ir sviesto ar aliejaus. Ja išklojam formą su kraščiukais ir paliekam nemažai tešlos virtųi uždengti. Vištiena čia buvo sruogeliais, nesu tikras kaip ji tokia gaunasi, bet ji buvo kaip serpetoti vištienos gabalėliai. Į ją dedame įvairių prieskonių. Supjaustom du svogųnus ir česnaką ir pradedam kepinti puode su aliejum. Po to pridedam vištą ir viską kepam kol pasidaro daugmaž iškepę. Tą džiaugsmą užpilam kaštu vandeniu ir verdam. Į šylantį vandenį dedam krakmolo sumaišyto su vandeniu kad visas viralas šiek tiek sutirštėtų. Kai viskas sutirštėja išjungiam ugnį ir pripilam grieinėlės. Visą tai išmaišom ir tą marmalą dedam iš tešla išklotą formą. Skystį reikia šiek tiek nusunkti kad geriau keptų. Užpildom formą. Iš likusios tešlos ant antros formos pusės padarom dangalą ant folijos. Jį verčiam ant jau beveik paruošto pyrago ir nuimam flogą. Su likusia tešla uždangstom likusias spragas ir viską deam į orkaitę. Kepam – Skanaus :)

Baznycia gali išskirti žmones. Keliaudamas ir gyvenadamas besivytančiose šalyse labai dažnai susiduriu su religija. Žinoma, čia žmonėms tai labai svarbu. Man tai labai įdomu, todėl dažnai apie tai šnekuos ir domiuos. Šiandien, kaip visada pabudės gana anksi – dvyliktą – po mūsų naktinių diskusijų, bendravau su Luciana, kurią buvau minėjęs anksčiau. Bešnekėdamas su ja susidūriau su viena bažnyčios savybe, į kurią anksčiau niekada tokiu kampu nebuvau atkreipęs dėmesio. Bažnyčia kartais išskiria žmones. Tiesa bažnyčia/religija suveda panašiai mąstančius žmones, kurie bendrai išpažysta savo tikėjimą. Tačiau, Lu kaip ir kitos dvi mano pažįstamos merginos čia Rio susiduria su labai jautria tema – antroji pusė. Tai yra fainos protingos ir patrauklios merginos, tačiau, anot Lu, joms yra sunku susirasti antrąją pusę. Priklausant bažnyčiai, norisi, kad antroji pusė ne tik tave suprastų, bet ir galėtų tave paremti. Tai nėra lengva, nors bažnyčios bendruomenė ir yra didelė. Anot Lu, žymiai labiau traukia žmonės iš už bažnyčios ribų, tačiau tie santykiai yra labai pavojingi, nes sunku jaustis gerai su žmogum, kuris nesupranta tavo tikėjimo. Kas dar sudėtingiau krikščionybėje – ten didelis įvairių bažnyčių kiekis. Protestantai, babtistai, katalikai... visi jie tiki tuo pačiu – Dievu, Kristum, Marija, bet visi jie turi skirtingą išpažinimo būdą, kas sudėtingina, artimo žmogaus suradimą net ir tarp krikščionių, jau nekalbant apie kitus tikėjimus. Todėl merginos turi rinktis tarp dviejų sudėtingų žingsnių – ieškoti draugo, kuris bus patrauklus ir fainas, bet turbūt nesupras tavo tikėjimo, ar bendrauti su žmogum, kuris supranta tavo vertybes, bet turbūt netraukia tavęs taip kaip kažkas kitas “užu tvoros”. Sprendimas nelengvas ir Lu pasakojo, kaip ji išsiskyrė su ne vienu draugu, todėl, kad bijojo to vertybių nesutapimo, nors jos draugai ir buvo krikščionys.

Įdomu, kad bažnyčia sustato tam tikrus draugystės barjerus. Tai dalykas, į kurį anksčiau niekada neatkreipiau dėmesio. Šių merginų atžvilgiu, bažnyčia stipriai nukerpa pasirinkimo galimybes. Tikėjimas žmonėms be galo svarbus, bet taip pat ir šeima, todėl dažnai vienas ar kitas pasirinkimas gali tapti labai sudėtingas ir skaudus.

Couchsufing 100asis susitikimas

Įspūdziai po 5 dienų Rio de Žaneire

Pradedu jausti kad potruputėlį susišneku Portugalų kalba. Džiugu. Dvi ištisas dienas praleidau su savo buto šeimininke Aline ir jos draugais todėl tiek girdėjau tiek šnekėjau daug Portugališkai.

Žmonės čia labai draugiški su manim ir tai mane džiugina. Jiems sunku suprasti, kad mane mažai traukia imtis žemėlapio ir keliauti pažiūrėti lankytinas Rio vietas. Man žymiai įdomiau žmonės ir jų gyvenimas. Todėl kai šiandien visą dieną praleidau su šiom dviem merginom šnekėdamas apie Braziliją ir čionykštį gyvenimą o vakare išėjom pasivaikščioti po vietinį rajoną, kurio gyventojai turėtų būti anot jų labiau pasiturintys ir išpuikę buvau labai laimingas. Bendraudamas su žmonėm sužinau apie šalį žymiai daugiau nei skaitydamas knygas ar žiūrėdamas istorinius pastatus. Vakare nuėjom į tokią evangelikų bažnyčią, kuri man iš tiesų padarė didžiulį įspūdį, o kitą savaitgalį esu pakviestas į šios šeimynos vaikų gimtadienį, kuris vyks Rio užmiestyje ir turėtų būti labai tipiškas, kaip švenčia paprasti čionykščiai žmonės. Laukiu nesulaukiu :) Tokie patyrimai man iš tiesų daro žymiai didesnį įspūdį ir yra žymiai įdomesni nei Rio katedra, ar Copacabana pliažas.
Tik keli įspūdžiai iš šiandienos trumpai.

Vietinės tirštos sriubos receptas:
Dvi dideles rūkytas kiaulienos dešreles supjaustom mažais gabalėliais ir dedam į puodą. Sutarkuojam svogūną ir taip pat dedam į puodą. Užkuriam ugnį ir visą šį marmalą „kepinam“ su trupučiu aliejaus. Įpjaustom vieną pomidorą ir užpilam pipirų pagal skonį. Įdedam vieną kubiką mėsos buljono. Visą tai maišom ir kepinam.
Tuo pačiu metu kitame puode užverdam vandens. Kai marmalas šiek tiek apkepa susdedam lentilhas verdes (man ros kad tai yra žaliosios pupos ar žirniai) (daug) ir viską užpilam verdančiu vandeniu. Verdam kol išverda kruopos ir pateikiam karštą sriubą su duona. Skanaus.
Šalia kiaulinių dešrelių galima pridėti taip pat šoninės ar kitokios kiaulinės mėsos.

Vietinio deserto receptas: Brigadeiro.
Imam šokoladą ir jį tirpinam su kondensuoto pieno skardine ant vidutinės ugnies. Viską dažnai maišmom. Gerokai paverda ir dedam į šaldymo kamerą. Ištraukiam iš šalymo kameros atvėsusią džiugiąją masę pasisviestuojam rankas ir darom mažus graikiško riešuto dydžio rutuliukus ir juos išvoliojam kokiose nors drožlėse – šokolado, kokoso, riešutų ir t.t. Pronto.
Alinės daugė labai įdomi mergina. Ilgai nesupratau kiek jei metų. Iš balso ir laikysenos maniau kad ji vyresnio amžiaus, bet tipiškų braziliškų bruožu moteris be vienintelės raukšlės neleido man patikėti, kad ji labai vyresnė. Bet to ji labai jaunatviško elgesio ir artimai bendrauja su Aline, kuriai dvidešimt septyni metai. Tik šiandien ryte kai pabudau anksti ir Lu (merginos vardas) taip pat buvo pabudusi ir gurkšnojo kavą prisėdau ir savo Portugališkais pralemenimais ėmiau benrauti. Gerai, kad suprantu žymiai daugiau nei moku pasakyti, bei brazilai labai draugiški ir kai kažko nesuprantu mielai bando paaiškinti.Tad praleidau turbūt valandą ar pusantros „šnekėdamas“ arba klausydamas su trumpais intarpais su Lu. Buvo labai įdomu sužinoti apie jos šeimą tėvus, brolius, sūnėnus ir jos požiūrį į vietinius dalykus ir gyvenimą Brazilijoje.

Galų gale iš kalbos išaiškėjo, kad jai trisdešimt penkeri metai. Kai žinau kad jai tiek – tikiu, bet kai tik susipažinom būčiau davęs bet kiek tarp dvidešimt aštuonių ir keturiasdešimt. Kita kultūra, kiti žmonės, kiti ypatumai.
Šiaip ar taip sužinojau daug apie Braziliją. Apskritai žmonės čia labai atviri. Man kažkuo primena Amerikos susikūrimą, kur buvo daug atvykėlių iš įvairių pasaulio kraštų ir susikūrė maišyta tauta. Tai kažkiek primena ir Braziliją nors atrodo, kad čia žymiai daugiau tamsiaodžių žmonių ar mulatų nei amerikoje. Visiškai baltų žmonių nėra daug. Aš net ir po kelionės Centrinėje amerikoje ir gerokai įdegęs skaitausi labai baltas :)

Brazilijoje, kaip ir daugelyje sparčiai augančių šalių, ypač BRIC, labai didelis uždarbio skirtumas. Yra žmonių, kurie uždirba tikrai labai daug – čia daugelis dalykų brangiau nei amerikoje, kas mane labai nustebino. Labai daug neturi ribos bet anot Lu, Rio galima gerai gyventi turint mašiną, keliaujant ir turint gerą butą už tris ar keturis tūkstančius Realų t.y. du ar du su puse tūkstančio dolerių per mėnesį.
Tačiau dauguma žmonių gyvena žymiai vargiau. Lu nėra iš turtingųjų bet anot jos svarbiausia žinoti kaip išleisti savo pinigus, nes kartai net uždirbat dešimt tūkstančių realių žmonės yra nelaimingi, nes nemoka protingai leisti pinigų. Ji uždirba šiek tiek virš tūkstančio realių (apie septynis šimtus dolerių) tvarkydama kažkokių inžinierių namus. Inžinieriai čia labiausiai gerbiamas išsilavinimas – ten labai sunku pakliūti ir pabaigti. Jos šeimyna gyvena užmiestyje kur nėra daug užsiėmimų bet gyvenimas yra gerokai pigesnis. Manau lu priklauso mažiau turtingai bet vis dar neblogai gyvenančiai klasei.

Minimalus Brazilijos atlyginimas yra penki šimtai penkiasdešimt realių ($350 ar 830LT). Neturiu žalio supratimo kaip žmonės iš to išgyvena. Rio net vanduo kainuoja apie pusantro dolerio, viskas labai brangu palyginus su Amerika, o jau net nekalbu apie Centrinę Ameriką... ir tas atlyginimas dar nėra riba. Dar žemiau yra Favelų arba Brazilijos lušnynų gyventojai, kurie neturi praktiškai nieko, bet apie tai galėsiu papasakoti, kai tenais pradėsiu darbuotis.

Pirmos dienos Rio

Miestas puikus. Man labai primena Barseloną. Kad nebūtų taip toli būtų čia džiugu pagyventi. Apskritai bendras Rio ir Sao Paulo pojuti yra labai panašus kaip Barselonos ir Madrido. Rio daug ramesnis, lėtesnis ir man patrauklesnis miestas. Sao Paulo kaip ir Madridas yra metropoliai, kuriuose marios žmonių, chaosas ir be abejo viskas, ko tik širdis galėtų geisti.

Atvykau į Rio anksti ryte sutaręs su mergina ir Couchsurfing.com. Couchsurfing yra amerikiečio įkurta organizacija, kurios nariai dalinasi savo „sofkutėmis“ atvažiuojantiems pakeleiviams. Ty pavyzdžiui aš atvažiuoju į Rio – nieko nežinau, nieko rimtai nepažįstu. Viešbučiai labai brangūs. Todėl per couchsurfing parašau keliems žmonėms, kurie sakosi turį sofkutę ar šiaip grindų kampelį savo namuose ir mielai už dyką priima pakeliautojus. Iš anksto buvau sutaręs su Aline, kuri gyvena Botafogo – gerame Rio rajone. Tai buvo pirmoji mano Couchsurfing kelionė bet esu įsitikinęs tikrai ne paskutinė. Buvau priimtas pasakiškai o Aline pasakiškai rūpinos tiek manim tiek ir antąja keleive Kim iš Vokietijos/Vietnamo. Ji rūpinosi viskuo nuo pavedžiojimo mūsų aplink Rio iki pagalbos gaunant telefona ir net susirandant naują gyvenimo vietą. Žodžiu pasaka. Daugiau net ir iš ilgalaikių draugų ne visada gali tikėtis.

Atvažiavau čia šiemet porai mėnesių su vienu vienintelių tikslu – pramokti kalbėt portugališkai. Tikiuosi, kad tai man pagelbės dirbant Samsunge vėl atvykti čia. Taigi pirmiausia ruošiuosi lankyti privačias paskaitas, o vėliau dar ir pasidarbuoti ne pelno siekiančiose organizacijose. Bet visa tai pamatysime vėliau.
Pirma diena praėjo gana ramiai. Su Kim apėjau gerą gabalą Rio ir supratau kas prie ko. Vis dar jaučiausi truputį keistai iš po Culture Quest skrandžio apsirgimų panamoje, bet jau šiek tiek geriau. Vakare ramiai pasisėdėjom ir pasibendravom – nieko rimto nenuveikėm. Šiandien antrąją dieną apturėjau pirmąjį susitikimą su savo dėstitoja Tania de Souza. Porteris (mano Culture Quest kolega besimokantis portugalų kalbą) buvo minėjęs, kad ji „nelabai“. Bet galvojau pažiūrėsiu. Šiandien su ja susitikau ir dabar mąstau kokią čia sugalvoti priežastį, kad nereikėtų su ja mokytis. Juo labiau, kad šiandien vakare susitikau su dar viena mergina tik ką įkūrusia savo portugalų kalbos mokyklą, kuri atrodo žymiai rimtesnė. Juo labiau manau, kad ji labai stengsis, nes turbūt būsiu vienas pirmųjų jos klientų.

Taigi šiandien beveik visą dieną praleidau vienas po savo rytinio susitikimo su dėstytoja. Gavau iš jos knygą atsišvietimui ir prisėdęs parkelyje ėmiau mokytis. Bazinė gramatika labai palengvina gyvenimą ir įduoda pasitikėjimo savimi. Džiaugiuosi, kad turiu laiko rimčiau prisėsti. Vėliau ramiai pagrybavau po Rio ir vakarop prisėdau pajūry paskaityti knygos – irgi portugalų kalba. Idealiu atveju, mokantis kalbas knygą reikia skaityti balsu. Tai lavina ne tik gramatiką, bet ir išraišką bei tartį. Žinoma tarčiai tai naudinga tik jei žinai kaip žodžius reikia ištarti, kas mano atveju dar gana toli nuo teisybės... bet visgi. Vakare pavakarieniavom ir nuėjo į couchsurfing šimtąjį Rio susitikimą, kuris man labai priminė Internations ir labai mane pradžiugino. Visą dieną praleidau vienas ir kartais labai nusimindavau, nes žinau kad būti vienam be užsiėmimo du mėnesius man yra labai liūdna. Vakare labai nudžiugau nes supratau, kad žmonės labai draugiški ir lengvai su manim kontaktuoja. Tai yra džiugu ne vien dėl to, kad tikiu, kad susirasiu draugų, bet ir dėl to kad taip žymiai greičiau pramoksiu kalbą.
Tai tiek kolkas. Ryt porty daugiau :) Boa noite.